1
Q
Kontekstinė kritika
A
teksto ir konteksto ryšių tyrimas (tradicinis ir naujasis istorizmas, sociokritika).
2
Q
Konceptualioji kritika
A
tam tikros disciplinos teorijos taikymas literatūros aiškinimui (sociologija, psichoanalizė, mitokritika, teologija).
3
Q
Angažuotoji kritika
A
– literatūros interpretavimas socialinių, politinių, kultūrinių problemų kontekste (marksizmas, feminizmas, poskolonializmas, kultūros studijos).
4
Q
Intertekstualumas
A
tekstas yra sąveikos su kitais tekstais procesas;
tai tekstų dialogo reiškinys. Jis reiškia, kad kiekvienas tekstas egzistuoja ne izoliuotai, bet sąveikauja su kitais tekstais. Šį sąveikos principą lemia socialinė kalbos prigimtis: mes kuriame ir skaitome tekstus tam tikroje diskurso aplinkoje, kuri susiklosto istoriškai.
5
Q
Tekstų sąveikos ašis, DU INTERTEKSTUALUMO TIPAI
A
Generatyvinis intertekstualumas (tarptekstinė sąveika kūrybos procese).
Recepcinis intertekstualumas (tarptekstinė sąveika recepcijos procese)
Svarbu atskirti intertekstualumą nuo literatūrinės įtakos. Pastaroji dažnai traktuojama kaip galios santykis tarp autorių, tuo tarpu intertekstualumas reiškia universalų ryšį tarp visų tekstų.
6
Q
Intertekstinio teksto reikšmės galimybių plėtra
A
Tekste aptinkama nuoroda į kitą tekstą išplečia teksto reikšminių elementų tinklą ir tokiu būdu formuoja reikšmių susidarymo lauką.
Intertekstų analizės sąlyga – „svetimo žodžio“, kito teksto pėdsako („hieroglifo“) atpažinimas tekste.
7
Q
kaip gali pasireikšti intertekstas
A
tiesioginė citata (su kabutėmis);
nepažymėta citata;
aliuzija:
- tiesioginė (eksplicitinė) nuoroda, arba užuomina;
- netiesioginė nuoroda (žodis, frazė, grafinė struktūra, intonacija…);
- parafrazė.
8
Q
Hipertekstualumas
A
Ryšys su tekstu-šaltiniu, grindžiamas ne atskirais „taškiniais“ sąlyčio taškais, o daugybiniais išraiškos ir turinio plotmės ryšiais
9
Q
Paratekstualumas
A
Teksto santykis su jo paties marginaliais elementais:
- peritekstai (slekstiniai elementai): antraštė, paantraštė, epigrafas, pratarmė, dedikacija, parašymo data ar vieta teksto pabaigoje ir pan.;
- epitekstai: autoriaus interviu, asmeniniai laiškai ir kt.
10
Q
Žanro samprata
A
Žanras – kalbėjimo strategija ir taktika, individualiai pasirinkta iš tam tikro raiškos formų repertuaro. Autorinį stilių galime suvokti kaip individualius pasirinkimus.
11
Q
Literatūros žanras
A
Literatūros žanras – tai istoriškai susiklostęs meninės kalbos modelis, kuris orientuojasi:
- Į socialinį kontekstą – tekstai reaguoja į gyvosios kalbos vartosenos formas (pvz., malda, viešas kalbėjimas, diskusija).
- Į tekstą-prototipą – rašant orientuojamasi ne į taisykles, o į pavyzdinius tekstus.
Pvz.: Maironio eilėraštis „Vilnius“ atliepia odės žanro tradiciją, panašiai kaip Sarbievijaus ar Byrono kūriniai apie miestus.
12
Q
kaip žanras pasireiškia socialiniame kontekste?
A
a) Literatūros žanrai formuojasi ir veikia neatsiejamai nuo gyvosios kalbos žanrų
b) kūrinio parašymo / publikacijos metu žanras nurodo autoriaus bei teksto užsiimamą vietą to meto literatūros lauke
c) Žanras nurodo į konkrečią diskursyvinę bendruomenę, kuriai yra (at)pažįstama tam tikra kalbinių konvencijų sistema.
13
Q
Žanras kaip kalbėjimo strategija ir taktika
A
Pasak J. Frow, žanras – tai būdas suvokti tikrovę, o Bachtinas pabrėžia, kad literatūra praplečia mūsų kalbinio pasaulio matymą.
14
Q
Žanro nuorodos:
A
Išorinės nuorodos
teksto formos nepradėjus skaityt (proza, poezija, drama),
Teksto strateginių intencijų signalai (kalbančiojo pozicijos, temos, sakymo būdo / režimo santykis).
Intonacija: teksto kalbos ryšys su gyvaisiais kalbos žanrais.
15
Q
Kultūros samprata
A
Kultūra – ilgiausiai istorijoje išliekanti reikšmių, elgesio ir jausenų konsteliacija (V. Kavolis, Kultūros dirbtuvė, 1996).
16
Q
Sociokultūriniai literatūros tyrimai
A
Sociokultūriniai literatūros tyrimai - į veikėją orientuotos literatūros studijos.
Jei kultūra apibrėžia žmogaus elgsenos ir reikšmės sąsajas, tiriant literatūros teksto ir konteksto santykį, pirmiausia reikia išskirti tos elgsenos subjektą, t. y. veikėją.
17
Q
Autorius – veikėjas
A
Autorius yra istorinis asmuo, veikiantis literatūros lauke ir sudaro teksto genezės aplinką.
Faktinė teksto genezė ir jos aplinka: kada, kur tekstas buvo parašytas, publikuotas, kodėl.
Teksto genezės situaciją apibrėžia autoriaus elgsena su kitais literatūros lauko veikėjais (autoriais, leidėjais, kritikais bei institucijomis) ir su kitais (literatūros bei kultūros) tekstais.
18
Q
Teksto veikėjai
A
Teksto turinio plano elementai – kūrinio veikėjai – pavaizduotos elgsenos analizė: kokias elgsenas, kokius veiklos modelius kūrinys įgalina; su kokiomis socialinėmis reikšmėmis kūrinys yra susijęs (S. Greenblatt)?
19
Q
Implikuotasis skaitytojas –
A
numanomas teksto adresatas, apie kurį leidžia spręsti pasirinktas žanras, turinio ir raiškos elementai.
20
Q
Literatūros teksto suistorinimas
A
Laiko nuotolio, skiriančio tekstą nuo skaitymo momento, įsisąmoninimas, kuo šis kūrinys galėjo būti patrauklus tam tikro laiko ir vietos skaitytojams? Kuo mano vertybės skiriasi nuo vertybių, išreikštų literatūros kūrinyje?
Kai skaitome literatūros kūrinį, svarbu suvokti, kad jis parašytas kitu laiku ir galbūt kitoje kultūroje nei ta, kurioje gyvename dabar. Todėl turime sąmoningai svarstyti: kodėl šis kūrinys buvo svarbus ir įdomus savo laikmečio skaitytojams? Kaip mano pažiūros ar vertybės skiriasi nuo tų, kurios išreiškiamos kūrinyje?
Norint geriau suprasti literatūros kūrinį, vien tik jo skaitymo nepakanka – reikia žvelgti plačiau: į jo ryšius su to meto vertybėmis, institucijomis ir kasdienėmis praktikomis. Vis dėlto šis platesnis kultūrinis kontekstas negali pakeisti dėmesingo, kruopštaus skaitymo.
Kaip teigia literatūros tyrinėtojas Stephenas Greenblattas, literatūros kūriniai yra kultūriniai ne vien todėl, kad kalba apie pasaulį, esantį už jų ribų. Jie yra kultūriniai todėl, kad juose slypi ir yra įsisavintos visuomenės vertybės bei kontekstai.
21
Q
Lyrikos rūšiniai bruožai
A
Formalioji dominantė – eiliuota kalba, sustiprinanti emocinį ir kognityvinį kalbos paveikumą.
Lyrinis pasakymas paprastai yra sutelktas apie vieną kalbantįjį, teksto subjektą
22
Q
Eiliuota kalba, ritmas, metras, eilėdarų sistemos
A
Eiliuotos kalbos pagrindas yra ritmas – kalbos strauto netolydumas: pertrūkiai ir atsinaujinimai.
Eiliuotos kalbos ritmas yra metriškas (prozos – nemetriškas).
Metras – dėsningas ritminio vieneto kartojimasis.
Metras mažiausius ritmo vienetus sujungia į stambesnius metroritminius vienetus – eilutes ir strofas.
Pagal metrą sudarančių ritminių vienetų pobūdį yra skiriamos eilėdaros sistemos.
23
Q
Sintaksinė-intonacinė eilėdara
A
Metro pagrindas – panašios struktūros sintaksiniai junginiai (frazės, sakiniai);
- eilutė paprastai sutampa su sintaksine fraze;
- eilučių sandara yra panašios sintaksinės-intonacinės struktūros;
- eilutės baigiamos dažniausiai tos pačios kalbos dalies žodžiais.
- vienodos gramatinės formos eilučių pabaigoje sudarė prielaidas formuotis rimui.
24
Q
Silabinė eilėdara (amžius?)
A
Silabinė eilėdara (XVII–XIX a.)
Silabinio metro pagrindas – skiemenų skaičius eilutėje.
silabizmas – apytikriai vienodas skiemenų skaičius visose kūrinio eilutėse, o jei kūrinys strofinis – atitinkamose strofų eilutėse.
25
izosilabizmas:
izosilabizmas: griežtai vienodas skiemenų skaičius visose kūrinio eilutėse ar atitinkamose strofų eilutėse, jei kūrinys strofinis.
Eilutės pabaigoje būdingas fiksuotas kirtis – kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo.
26
Populiariausi silabinės eilėdaros metrai
– vienuolikaskiemenis ir trylikasmienis (7+6 – su cezūra, t. y. pauze, po septinto skiemens).
27
Silabotoninė eilėdara
Metro pagrindas – kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų dėsningas kaitaliojimasis eilutėje.
Dviskiemenės ir triskiemenės pėdos sudaro silabotoninės eilėdaros metrus:
chorėjas (–U),
jambas (U –)
daktilis (–UU),
amfibrachis (U –U),
anapestas (UU –).
28
Anakruzė
Nekirčiuotų skiemenų skaičius iki pirmojo kirčiuoto skiemens eilutės pradžioje
Dviskiemeniai silabotonikos metrai – jambas ir chorėjas – praktiškai atskiriami pagal anakruzę:
Chorėjo anakruzė – nulinė arba dviskiemenė (lyginio skiemenų skaičiaus).
Jambo anakruzė – vieno arba trijų (nelyginio) skiemenų skaičiaus.
29
Eilutės pabaiga rūšys
Akatalektinė eilutė – baigiasi pilna pėda:
U U – / U U – / U U – / U U –
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis
Katalektinė eilutė – sutrumpėjusi vienu ar dviem nekirčiuotais skiemenimis:
U – U / U – U / U – U / U –
Pavasario saulė prašvito meiliai
Hiperkatalektinė eilutė – pailgėjusi vienu ar dviem nekirčiuotais skiemenimis:
U – / U – / U – / U – U
Užtrauksim naują giesmę, broliai
30
Silabotonikos metrai
tai tam tikra ideali schema, kuri poezijoje realizuojama pagal konkrečios kalbos leksines, akcentologines galimybes
31
Silabotoninės pėdos pagrindą sudaro
kirčiuotas skiemuo, prie kurio jungiasi nekirčiuoti skiemenys;
tad jei vietoje metrinės schemos numatyto kirčiuoto skiemens realiame tekste yra nekirčiuotas, tačiau nepakinta pėdai reikalingų skiemenų skaičius (išskyrus paskutinę eilutės pėdą, kuri gali pailgėti ar sutrumpėti nekirčiuotais skiemenimis), tada metro ritmas išlaikomas.
32
Logaedas
eilutė ar strofa, sudaryta iš dviskiemenio ir triskiemenio metro derinių.
pvz vasaros naktys - maironis
33
Sinkopis
Sinkopis XX a.
Tarpinė eilėdara tarp silabotonikos ir verlibro.
Sinkopis veikia silabotonikos fone, jame sukuria netolydaus, „klumpančio“ ritmo įspūdį.
Su silabotonine eilėdara sinkopį sieja strofinė eilėraščio struktūra, rimai. Nerimuoti, astrofiniai sinkopio variantai priartėja prie verlibro.
Sinkopio metro pagrindas – tarpkirtinių intervalų laisvas pasiskirstymas (0–5; dažniausiai – 1-2).
Populiariausias sinkopio metras – vieno ir dviejų skiemenų tarpkirtinių intervalų laisva kaita. Jei sinkopis turi nedaug tarpkirtinių intervalų kombinacijų, jo ritmas griežtesnis.
Gali pasižymėti izotonizmo (vienodo kirčiuotų skiemenų skaičiaus eilutėje) tendencija.
pvz Aidas Marčėnas "labas rytas poezija"
33
Verlibras
Verlibras – eiliuota kalba, labiausiai priartėjusi prie neeiliuotos, prozinės kalbos ritmo. Ritmo pagrindą sudaro:
- dėsninga kylančios – krintančios intonacijos kaita;
- leksiniai-sintaksiniai pakartojimai ir paralelizmai;
- sintaksinių kalbos vienetų simetrija, semantinės opozicijos;
- grafinės kalbos intonavimo priemonės.
miliauskaitės ,,senovinis sinavadas”
33
Lyrinis subjektas
Lyrikos teksto perteikiamos kalbėjimo situacijos veikėjas, kalbos šaltinio figūra:
kas (kam), kieno vardu, kokioje situacijoje kalba, kokiu tonu (koks kalbančiojo santykis su kalbamu dalyku)?
33
Objektyvusis aš
Horacijus, GIESMĖ (ODĖ) I. 13
Lidijai
Kai tu, Lidija, pagiri
rausvą kaklą, rankas Telefo vaškines,
vai, užverda many tada
iš piktumo tulžis, baisiai įtūžusi.
[...]
Daugel kartų laimingi tie,
ką surišo ryšiai nebenutrūkstantys,
kam graudi nevilties rauda
meilės nesuardys ligi mirties dienos!
34
Subjektyvusis (psichologinis, autobiografinis) aš
Maironis, SAULEI LEIDŽIANTIS
Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!
Tarytum šviesos spinduliuos
Palydžiu sapnus paskutinės maldos;
Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!
Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,
Man liūdna ant saulės laidos.
35
Percepcijos subjektas
Pvz eilėraščio vaidžiūnaitės tekste - nes kažkas mato, tai konstatuojamos tulpės, bet subjekto santykis yra percepcijos, mes suprantam, kad jis čia mato, nors ir nekalbame, kad “aš matau”. Konkretus patyrimas, kuri pasakoma iš trečio asmens.
Maironis, VAKARAS. Ant ežero Keturių kantonų
Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.
Saulė už Alpių leidos sutingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.
Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.
36
Nuasmenintas aš: kalbinis subjektas
Henrikas Radauskas, PAVASARIS arba VIVALDI
Fioletinės kekės balandžių
Ties nušvitusiu marmuru kabo.
Horizontai pavasarį švenčia,
Ir platanai pakyla iš kapo.
Baltos kregždės pro debesį krinta,
Ir liepsnosvaidis orą suskaldė,
Kur sidabro audros labirinte
Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.
Largo liūdesio potvyniu liejas
Per Italijos lygumą plačią,
Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas,
Bėga dangiškais sodais vivace.
37
Performatyvusis kalbinis aš
Sigitas Geda, SEPTYNEILIS APIE NEBYLIĄJĄ PRAPULTĮ
Dabar jau mūsų neiškelbės nieks
tu baltas ciklamenas prapulties
bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties
dabar jau meilė ar mirtis žydės
balta šviesa ji mėlynos nakties
spindėjimas ir žiedas prapulties
mylėk mane ir nebijok mirties.
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
ar baltas ciklamenas man žydės
sušvito kaukolė ir nebėra mirties
neilgas kelias žydinčios nakties
pamėlo gilių kryžius prapulties
dabar dangus jau temsta nežydės
nėra gyvybės ir nebus mirties.
38
Polifoninis (naratyvinis) aš
Tomas Venclova, DIALOGAS VASARĄ
[...]
Akmuo krantinėj – šiltas it korys.
Šaligatviuos akacijų šluotelės.
Lyg proskynoje – debesys. Beprotis
Tour Montparnasse. Vidurdienis, kurio
Teisybę sakant, negalėjo būti.
„Kiek atmenu, tau buvo nuskirta
Kitokia tuštuma. Prie jos turėjai
Priaugti“. Žingsniai tolsta aikštėje,
Ir varpas atsišaukia šiapus Senos.
„Ar beturėsim apie ką šnekėtis?
Štai tos kavinės, tie pūkai ore,
Kuriuos tu pažinai dar jų nematęs.
Jie dovanoti tau turbūt be tikslo.
Tu gyveni žemėlapio spragoj,
Anapus kalendoriaus.“
39
Pasakojimo samprata:
Pasakojimas – literatūros kūrinyje vaizduojamo pasaulio įvykių tvarka (vieno ar kelių įvykių, jų sekos reprezentacija).
Įvykis – pagrindinis pasakojimo elementas, vaizduojamo pasaulio situacijos pasikeitimas, kylantis iš to pasaulio dalyvių veiklos ar jų aplinkos.
Pasakojimas suteikia loginę-prasminę struktūrą pasaulio kaitos, laikiškumo suvokimui (nustato įvykių seką, trukmę, dažnį).
40
Pasakojimo struktūra:
pasakojama istorija (fabula); „kas įvyko“
pasakojimo veiksmas (naracija, įsiužetinimas); „kaip istorija pasakojama“
santykis su adresatu.
41
Fabula
Fabula – chronologinė įvykių seka, siužetas – konkretus jos išdėstymas pasakojime.
Fabulos ir siužeto chronologiniai neatikimai vadinami pasakojimo anachronija.
42
Pasakojimo anachronijos variantai
atskiros siužetinės linijos, išdėstytos siužete paraleliai, tačiau fabuloje nėra vienalaikiai įvykiai;
analepsė (grįžimas atgal) – chronologiškai ankstesnių įvykių pasakojimas;
prolepsė (užbėgimas už akių) – chronologiškai vėlesnių įvykių pasakojimas.
pvz. (Lygiosios trunka akimirką – numatoma įvykių eiga, žinojimas kas bus)
43
Pasakojimo laiko analizė: veiksmo trukmė, įvykių dažnumas pasakojime
Veiksmo trukmė analizuojama, atsižvelgiant į tai, koks yra veiksmo apimties ir teksto apimties santykis. (t. y. kiek įvykiui skiriama “teksto laiko”, palyginti su jo numanoma trukme fabuloje).
Rašytiniame pasakojime veiksmo trukmės klausimas visuomet yra sąlygiškas (kitaip nei kine, spektaklyje).
Įvykių dažnumas:
- pakartotinis įvykių pasakojimas (pvz., iš skirtingų veikėjų perspektyvos);
- vienkartiškai papasakojamų įvykių seka.
44
Pasakojimo tempo kūrimo technikos, pradžia ir pabaiga
- aprašymo pauzė (didelė teksto apimtis ir minimali veiksmo apimtis);
- sulėtinimas ar išplėtimas (teksto apimtis didesnė už veiksmo apimtį) ;
scena (teksto apimtis daugmaž sutampa su veiksmo apimtimi);
- elipsė (nulinė teksto apimtis, numanoma įvairiopa veiksmo apimtis).
Pasakojimo pradžia ir pabaiga: skaitytojo įvedimas į veiksmą – palaipsniui, in medias res; pabaigoje veiksmas nutrūksta, yra netikėtas, dėsningas ir pan.
45
Koks gali būti Pasakotojas?
Heterodiegetinis pasakotojas – nedalyvaujantis pasakojamuose įvykiuose, kalbinės plotmės veikėjas (gali būti daugiau ar mažiau įasmenintas);
Homodiegetinis pasakotojas yra pasakojamų įvykių dalyvis: dalyvauja ir įvykių, ir kalbinėje plotmėje. Homodiegetinis pasakotojas, kuris yra pasakojimo protagonistas (pagrindinis veikėjas) – autodiegetinis pasakotojas.
45
Požiūrio taškas (žiūra, perspektyva, fokusuotė)
Tai pasakojimo informacijos sklaidos ribos, analizuojamos keliant klausimus:
Kas patiria? Kas kalba?
46
Fokusuotės tipai:
1) Nulinė
2) Vidinė
3) Išorinė fokusuotė
47
Nulinė fokusuotė
Nulinė: neribojamas žiūros taškas, „visažinis“ pasakotojas (paprastai heterodiegetinis). Pasakotojas „žino“ ir pasako daugiau, nei veikėjas.
pvz mero romane lygios. t. a.
48
Vidinė fokusuotė
Vidinė: ribojama konkretaus veikėjo akiračio. Būdinga ir heterodiegetiniam, ir homodiegetiniam pasakotojui; gali būti perteikiama iš fokusuojamojo veikėjo (focal character) pozicijos.
Vidinės fokusuotės tipai:
- fiksuota vidinė fokusuotė (fixed internal focalization): pasakojimas kuriamas iš vieno ir to paties veikėjo perspektyvos;
- kintanti vidinė fokusuotė (variable internal focalization):pasakojimas kuriamas iš kelių fokusuojamųjų veikėjų, perteikiančių skirtingus įvykius bei situacijas, perspektyvos,
- daugybinė vidinė fokusuotė (multiple internal focalization): pasakojamas kuriamas, tuos pačius įvykius ar situacijas perteikiant keliskart iš skirtingų fokusuojamųjų veikėjų perspektyvos.
pvz mero romane lygios. t. a.
49
Išorinė fokusuotė
– labiausiai apribota pasakojimo informacija, būdinga išorinė žiūra, artima kameros objektyvui, pasakojimas sudarytas iš dialogų ir „scenos nuorodų“ (pasakotojas heterodiegetinis, neįasmenintas). Pasakotojas pasako mažiau, nei žino veikėjas
50
Pasakojimo ryšys su adresatu
Pagal pasakojimo ryšį su adresatu skiriami pasakojimo lygmenys:
1) Ekstradiegetinis, pasakojimo veiksmo, pasakojimo gimimo vietos lygmuo.
2) Intradiegetinis – pasakojamos istorijos su jos įvykiais ir veikėjais lygmuo.
Pvz, mero: ar žinote kaip šviečia pavasario saulė? jie atsiranda ir pradžioje ir pabaigoje, ekstradiegetinė lygmenį simbolizuojantys kreipiniai nėra susiję su holokaustu, mirties temomis, jos yra susijusios su meilės ir gyvasties motyvais. Tai simbolizuoja ir istorijos gimimo motyvus.
3) Metadiegetinis – pasakojimo pasakojime lygmuo.
51
Pasakojimo veikėjai
Veikėjas – pasakojamos istorijos dalyvis, tekstinė konstrukcija.
1) išorinė, fizinė charakteristika (pateikiama aprašomosios pauzės metu);
2) elgesio charakteristika (veikimo motyvacijos, dalyvavimo veiksme mastas ir būdai);
3) mentalinė charakteristika (atskleidžiamas jo minčių, jausmų pasaulis, patyrimo, pažinimo procesai).
4) simbolinė charakteristika (vardai).
52
Veikėjai ir prototipai
Pasakojimo veikėjas tekste gali išlaikyti ryšį su realiu asmeniu – prototipu, kurio biografijos ar kt. detalėmis pasinaudota, kuriant tekstinę figūrą.
53
veikėjų charakteristikos, kuriamos šiomis pasakojimo kalbos formomis
veikėjų charakteristikos, kuriamos šiomis pasakojimo kalbos formomis:
Aprašymas – pasakojimo tempą labiausiai lėtinantis kalbos būdas, jis skirtas įvykių aplinkai, veikėjams charakterizuoti, veikėjų akiračiui atskleisti.
elementas, kuriame labiausiai suartėja pasakojimo įvykio ir kalbos plotmės.
Komentaras – tai pasakotojo perspektyvos dalis, jo vaizduojamojo pasaulio reikšmės interpretacija, situacijos refleksija.
Dialogas – tiesioginė veikėjų kalba, draminis prozos
54
Egodokumentika
Tai įvairialypis tekstas, kuriame asmuo pasirodo ir privataus ir viešo gyvenimo dalyvis, jis atskleidžia ir išorinio ir vidinio gyvenimo plotmę. Negalim šitų tekstų perskaityt jei nesilaiko egodokumentinės sutarties. Turim tikėti, kad Unė yra viena pirmųjų lietuvių autorių rašančių dienoraščių, ir mes turime tikėti, kad iš tikrųjų tas tekstas perteikia autobiografines detales. Kad pasakotojas ir patyrėjas yra Unė. Jei sutarties ryšys neišlaikomas, mes susiduriame su egodokumentikos klastote.
55
Dienoraštis
Egodokumentikos žanras – tekstas, priklausantis autobiografinio rašymo sferai.
Žanro genezė yra susijusi su Antika ir tuo metu dienoraščiai buvo naudojami fiksuoti išlaidoms, pajamoms, administruoti nuosavybei, tvarkyti ūkio reikalus. Dienoraštis formavosi kaip nuosavybės kontrolės būdas.
Turinio požiūriu dienoraštis atskleidžia asmens istoriją iš vidinės ar išorinės autokomunikacijos perspektyvos.
Dominuojantis dienoraščio rašymo ir jo pasakojimo erdvėlaikis yra „čia ir dabar“, tačiau stiprios retrospekcijos (notolusios praeities apmąstymo) atveju gali įgauti autobiografijos, memuarų bruožų.
Dienoraščio rašymas yra susijęs su tam tikrais ritualais (rašomas nuosekliai ar priešokiais, į sąsiuvinį ar ant atskirų lapų ir pan.), kurie priklauso nuo rašančiojo gyvenimo būdo ir jį atitinkančio dienoraščio rašymo tikslo
56
Laiškas - žanriniai bruožai
Laiškas – susižinojimo raštas.
Ir paskiras laiškas, ir epistolinis dialogas, kuris nuosekliau plėtojasi tam tikrą laiką, pasižymi prozos tekstui būdinga pasakojimo struktūra: intradiegetiniu lygmeniu (vidinė dialogo plotmė: bendravimo turinys, pasakojimas apie išorinius ir vidinius įvykius) ir ekstradiegetiniu lygmeniu (epistolinio teksto ir jo autoriaus steigties vieta: ją nurodo tokie laiško elementai, kaip data, vieta, parašas, kreipinys).
Esminiai laiško žanriniai bruožai – jo dialogiškumas, dabartiškumas ir dialogo plėtotė laike:
Aš–Tu santykis, kuriame „aš“ visuomet susijęs su „tu“, abu epistolinio dialogo dalyviai paprastai yra konkretūs asmenys ir tekste veikia jų biografiniai kontekstai (santykių istorija, situacija, tam tikri įvykiai).
Esamasis laikas, jungiantis praeitį ir dabartį (laiško rašymo situacijos dabartiškumas, žymimas deiktinėmis laiko ir erdvės nuorodomis, pvz., laiško parašymo data ir vieta).
Epistolinio dialogo ritmas: rašomas laiškas reaguoja į anksčiau rašytą ar skaitytą laišką ar numato atsako galimybę (tęstinio dialogo atveju).
57
Laiškas: epistolinio dialogo funkcija
Informavimo tikslas (laiškai kaip tarpusavio susižinojimo forma: informuoja apie įvykius, situacijas, poreikius ir pan.; skaitydami aiškinamės realijas ir faktus).
Santykių kūrimo ir palaikymo tikslas (tam tikrų intencijų išsakymas, poveikio siekis – prašymas, padėka, sveikinimas; skaitydami nustatome dialogo plotmę, aiškinamės žmonių tarpusavio santykių procesą, santykį su epistolikos konvencijomis).
Saviraiškos ir savikūros tikslas (kuriama tokia adresanto kalbinė išraiška, kuri kitu būdu yra neįmanoma ar ribojama; kai kuriais atvejais epistoliniame dialoge susiformuoja tam tikra „epistolinė persona“, priartėjanti prie grožinės literatūros pasakotojo / herojaus; skaitydami aiškinamės rašančiojo pasaulėjautą, įsitikinimus, jų raišką, kalbos vartojimo būdą – stilių).
58
(Auto)biografija
savo ar kito asmens gyvenimo istorijos pasakojimas.
Būtina autobiografinė sutartis.
Autobiografijai (iš dalies – atsiminimams) būdinga autoriaus atvirumo ir kultūrinių kodų, apibrėžiančių “biografijos turėjimą” sąveika.
Liudijimo aspektas autobiografiniame ir atsiminimų pasakojime yra nulemtas atminties proceso dinamikos.
59
Atsiminimai / memuarai
Atsiminimai / memuarai – atmintimi paremtas pasakojimas apie tam tikrus įvykius iš dalyvio perspektyvos (autobiografijos porūšis).
60
Rūšiniai dramos bruožai
Draminio kūrinio pagrindas – herojų kalba, perteikiama be (pasakotojo).
Naudojamasi nekalbinės komunikacijos ištekliais: veikėjų kūno kalba, vizualiniais (scenografija, kostiumai, apšvietimas) ir akustiniais (tikrovės garsai, garsiniai efektai, muzika) elementais.
Būdinga dviguba sakymo situacija: ir vaizduojama tam tikra scena, ir duodamos nuorodos jos atlikimui teatre.
Būdingas daugialypis adresato vaidmuo skirtingose bendradarbiavimo sferose:
Dramos tekstas (skaitytojo sfera);
Scenarijus (režisieriaus sfera);
Teatras (aktorių, atlikėjų sfera);
Vaidinimas, spektaklis (performance; auditorijos sfera).
61
Dramos analizės tipai
Dvigubą sakymo situaciją ir daugialypį adresato vaidmenį atitinka du draminio kūrinio analizės tipai:
literatūrinė (kalbinės raiškos, teksto struktūros) ir
režisūrinė (teatrinio atlikimo galimybių) analizė.
Drama analizuojama, atsižvelgiant į jos modelį:
1. Kanoninis (aristoteliškasis; nuosekli, apie vieną istoriją sutelkta fabula, tikslingas veiksmas, priešiškų jėgų konfliktas);
2. Nekanoninis (kelios fabulos, sąlygiškas vaizdavimo būdas, pakitę konflikto šaltiniai ir pobūdis).
62
Raiškos planas: dramos veikėjų kalba
Dramos veikėjų kalba – tai dialogas plačiąja prasme, pats komunikavimo veiksmas (čia ir dabar), kurį suformuoja kelių dialogo dalyvių apsikeitimas pasakymais; būdinga skirtingų perspektyvų sąveika:
Replikos (apsikeitimas trumpesniais pasakymais; apartė – replika, sakoma į šalį, skiriama ne dialogo partneriui, o žiūrovui);
Tirados (ilgesni samprotavimai);
Monologas (nukreiptas į save ir / ar žiūrovą).
63
Agoninis draminio dialogo pobūdis (žodis – veiksmas):
Draminis dialogas nėra paprastas pasidalijimas nuomonėmis viena ar kita apibrėžta tema, – tai visada vienoks ar kitoks susidūrimas, kova, kurioje pašnekovai egzistuoja kaip konfrontuojančios pusės, pokalbiu nori viena antrą paveikti, įtikinti, nugalėti. (Algis Samulionis)
Dramos dialogas – tai ginčas. (Vanda Zaborskaitė)
64
Draminio dialogo funkcijos:
Veiksmo kūrimo (dinaminė, apeliatyvinė) priemonė (steigia ir plėtoja dramos veiksmą, formuoja veikėjų santykius, sąveikas);
Veikėjų charakterizavimo (ekspresinė) priemonė;
Informacijos perteikimo (referentinė) priemonė.
65
Dramos sakymo situacija
Sakymo situaciją, aplinkybes nurodo, konkretina didaskalijos (gr. nurodymas, mokymas) – visi nedialoginiai dramos teksto elementai:
Remarkos;
Veikėjų sąrašas;
Nuorodos, atskiriančios veiksmus ir scenas.
66
Remarkos
Remarka (pranc. pastaba) – tai sceninė nuoroda, autoriaus pastaba, detalizuojanti, kaip kūrinį reikėtų suvaidinti scenoje, taip pat veikia kaip teksto supratimo nuoroda dramos skaitytojui.
Remarkų (nuo lakoniškų iki literatūriškai išplėtotų) paskirtis – konkretinti sakymo situaciją ir aplinkybes.
Remarkos:
Apibūdina scenovaizdį, rekvizitą;
Nusako veikėjų išvaizdą, charakterį;
Nurodo nekalbinės komunikacijos elementus (mimiką, gestus);
Nurodo kalbos būdą, intonacijas, emocinį-psichologinį pasakymo turinį;
Pažymi veikėjų tarpusavio santykius;
Teikia veiksmo nuorodas.
67
draminis veiksmas
1. Personažų poelgių ir santykių raida, sukelta ir skatinama skirtingų interesų bei tikslų (išorinis veiksmas);
2. Personažų intelektinis ir emocinis reagavimas į aplinką, į kitus žmones ir į savo pačių poelgius (vidinis veiksmas).
68
Draminio veiksmo pobūdis
Draminio veiksmo pobūdis priklauso nuo konflikto traktuotės:
1. Draminis veiksmas savo kilme ir kanonine išraiška yra konfliktiškas, jį išreiškia agonininis dramos dialogas. Kanoninio modelio draminiam veiksmui būdingas konfliktas – skirtingų galių, idėjų, siekių ir pan. sandūra, kova.
2. Nekanoninio modelio dramoje išorinį skirtingų gyvenimo jėgų, aiškių veikėjų-priešininkų susidūrimą pakeičia vidinis-psichologinis dramatizmas; draminis veiksmas gali būti paremtas konflikto negalimumo idėja (absurdo drama), veiksmo konfliktiškumą gali pakeisti epinė pasakojimo intriga (epinė drama).
69
Draminio veiksmo dinamika ir įvykių struktūra
1. Draminio veiksmo plėtotė ir įvykių struktūra atsiskleidžia per veikėjų komunikavimo veiksmą (elgesį žodžiais).
2.Kanoninės dramos veiksmas nuoseklus, dinamiškas, plėtojasi tam tikrais etapais ir logika: ekspozicija, užuomazga, kulminacija, atomazga; jam būdingos peripetijos – netikėti posūkiai, nelauktos veiksmo komplikacijos. Draminio veiksmo pagrindas – konfliktas tarp priešiškų jėgų.
3. Nekanoninės dramos veiksmo įvykius jungia ne (ne tik) priežastiniai, bet (ir) teminiai, simboliniai saitai. Draminis veiksmas eksponuoja išorinio konflikto negalimumą ar sąlygiškumą, perkelia jį į vidinę veikėjų plotmę.
4. Draminis veiksmas pajungtas esamajam laikui, čia ir dabar situacijai, dėl to daugeliu atvejų fabulos–siužeto skirtis neesminė, o anachronija neįmanoma. Draminiam veiksmui reikšmingi laiko tarpai, kurie skiria vieną ar kitą veiksmo epizodą, vieno ar kito veiksmo kartotė.
5. Draminio veiksmo erdvė konkretizuojama remarkomis, veikėjų dialogu. Analizuojamas jos pobūdis, kaita (veiksmo persikėlimas iš vienos erdvės į kitą).
6. Draminio veiksmo prasmę kuria simbolinė raiška – pasikartojantys motyvai, metaforos, simboliai.
70
Aktualusis, istorinis skaitytojas
Aktualusis, istorinis skaitytojas – konkretus teksto „vartotojas“, vertintojas.
71
esminiai laiško bruožai
- Dialogiškumas – aš – tu santykis. Paprastai konkretūs asmenys ir veikia jų biografiniai kontekstai ( santykių istorija, situacija)
- Dabartiškumas – esamasis laikas, jungiantis praeitį ir dabartį (dabartiškumas žymimas laiko ir erdvės nuorodomis pvz. data ir laikas)
- Dialogo plėtotė laike – rašomas laiškas reaguoja į anksčiau rašytą ar skaitytą laiška ar numato atsako galimybes.
72
Teksto ryšiai su sociokultūriniu kontekstu ir jų raiška. Literatūros kontekstas
tai aplinka, kurioje literatūra egzistuoja: kiti tekstai, kalbos vartojimo sritys, kultūrinės ir socialinės sąlygos. Literatūra veikia kaip kultūros dalis ir atlieka svarbią socialinę funkciją. Todėl literatūra yra vienas iš būdų kultūriškai išreikšti ir įprasminti žmogaus elgseną bei patirtį.
73
Teksto ryšiai su sociokultūriniu kontekstu ir jų raiška.
Teksto ir kultūros konteksto santykiai:
1.Hermeneutikos ir fenomenologijos krypties literatūros tyrimai (istoristinė filologija – istorinė poetika, genologija;);
2.Sociologijos krypties literatūros tyrimai (marksistinė sociokritika, literatūros sociologija, tarpdalykinės kultūros studijos);
3.Struktūralizmo krypties literatūros tyrimai (intertekstualumas, mitopoetika, kultūros semiotika).
74
Sociokultūriniai literatūros tyrimai
Kadangi kultūra formuoja, kaip žmonės elgiasi ir kokias reikšmes suteikia pasauliui, norint suprasti literatūros ryšį su aplinka (kontekstu), pirmiausia svarbu pažvelgti į pagrindinį teksto veikėją.
Veikėjas padeda suprasti, kaip literatūros tekstas siejasi su jo aplinka. Jis tampa jungtimi tarp kūrinio kūrėjo (autoriaus), pačio teksto ir skaitytojo – taip veikėjas apima visą literatūrinės komunikacijos grandinę. (kūrėjas -> tekstas -> skaitytojas)
Sociokultūriniai literatūros tyrimai – tai literatūros analizės kryptis, kuri daugiausia dėmesio skiria veikėjui.
75
AUTORIUS
AUTORIUS – realus, istorinis žmogus, kuris kuria literatūrą tam tikroje kultūrinėje aplinkoje. Pasak sociologo Pierre’o Bourdieu, jis veikia literatūros lauke – tai visuma, kur susitinka rašytojai, skaitytojai, leidėjai, kritikai ir kitos institucijos, kurios formuoja bendras literatūros kūrimo taisykles ir sudaro teksto genezės aplinką.
Kaip gimsta literatūros tekstas, priklauso nuo to, kaip autorius bendrauja su kitais literatūros lauko veikėjais (kitais autoriais, leidėjais, kritikais) ir kaip jis reaguoja į kitus kultūrinius ar literatūrinius tekstus.
76
Faktinė teksto genezė
Faktinė teksto genezė ir jos aplinka: kada, kur tekstas buvo parašytas, publikuotas, kodėl.
Autoriaus padėtis socialiniame, instituciniame literatūros tinkle ir jos poveikis teksto genezės situacijai.
Teksto redagavimo, publikavimo istorija (pereinanti į recepcijos tyrimų sritį, kai atsiskiria nuo autorinio konteksto).
77
SKAITYTOJAS/VEIKĖJAS
Implikuotasis skaitytojas – numanomas teksto adresatas, apie kurį leidžia spręsti pasirinktas žanras, turinio ir raiškos elementai.
Aktualusis, istorinis skaitytojas – konkretus teksto „vartotojas“, vertintojas.
78
Kontekstas
Literatūros kontekstas
Kontekstas – teksto aplinka, su kuria yra susijusi teksto reikšmė.
Literatūros kontekstas – kitų tekstų ir kitų kalbos vartojimo sferų apsuptis, literatūros kaip socialinės-kultūrinės institucijos veiksenos sfera.
79
Dramos veikėjai ir kaip juos analizuoti:
- Pagal veikėjo charakterio nuorodas remarkose ir kalbos eiga (veikėjo mintys, jausmų dinamika, idėjinės-vertybinės pozicijos ir jų kaita)
- Pagal kalbos stilių (leksinė, sintaksinė raiškia, kalbos stilizacijos lygmuo, intonacijos)
- Pagal veikėjo dalyvavimo veiksme mąstą ir būda (protagonistas, antagonistas, rezonierius)
- Pagal reprezentacijos pobūdį (realistiniai, simboliniai veikėjai)
80
lyrikos sakymo situacija
Sakymo situacijos:
Konkreti emocinė ar komunikacinė situacija, iš kurios kalbama: kam, kodėl, kada sakoma?
Gali būti:
Dialogas su kitu asmeniu (pvz., „Tu“, „Jis“, Dievas, Gamta)
Monologas – kalbėjimas sau ar pasauliui,
Malda, laiškas, išpažintis, svajonė, ir pan.
Sakymo situacija dažnai lemia teksto intonaciją, adresato nuojautą, intonacijos svyravimus.
Kalbos funkcija lyrikoje dažnai – emocinė, estetinė, simbolinė, rečiau – informatyvinė.
81
poetinė fonika
Skambesys, ritmas, garsų kartojimas sustiprina emocinį įspūdį.
Kaip pavyzdys, naudojamos aliteracijos (to paties priebalsio kartojimas), asonansai (balsių kartojimas), onomatopėjos (garsų pamėgdžiojimas).
Fonika gali atitikti nuotaiką – pvz., švelnūs garsai meilės lyrikoje, šiurkštūs – dramatiškuose tekstuose.
82
poetinė sintaksė
Sintaksei išryškinti dažnai vartojama inversija (netipiška žodžių tvarka) pabrėžia tam tikrus žodžius ar kuria ypatingą ritmą.
Dažnos trumpesnės sakinio struktūros, nutylėjimai, pauzės, išsišokantys sakiniai, kurie pabrėžia emocinį krūvį.
Sintaksė gali būti ir labai sudėtinga, klampi, jei siekiama perteikti vidinį chaosą ar įtampą.
Naudojami retoriniai klausimai, šūksniai, ištraukos be aiškios gramatinės sandaros – visa tai kuria poetišką sakymą.
83
poetinė leksika
Vaizdingumas, metaforiškumas, simboliškumas – dažna lyrikos ypatybė.
Kaip pavyzdys vartojama aukštesnio stiliaus leksika, archajiški žodžiai, neologizmai, mitologinės ar kultūrinės nuorodos.
Žodžių reikšmės dažnai peržengia tiesioginį lygmenį, kuriamas daugiaprasmiškumas.
Vienas žodis gali atverti simbolinį lauką (pvz., „langas“ = viltis, pasaulis, išėjimas, atskirtis).
84
metafora
perkeltinė reikšmė be „kaip“ („padangių ašaros“). Būdinga: daugiaprasmiškumas, vaizduotės veikimas, netikėti ryšiai.
85
epitetas
Epitetas – vaizdingas požymio įvardijimas („ugninės žaros“).
vaizdingas asmens, daikto ar reiškinio apibūdinimas (būdvardžiai, preiveiksmiai)
86
Palyginimas
Palyginimas – sugretinimas pagal panašumą („Ateinu kaip viešnia“).
dvieju daiktų arba reiškinių gretinimas, paremtas kuriuo nors jų panašumu (lyg, kaip, tarsi)
87
Personifikacija
Personifikacija – abstrakcijos vaizdavimas kaip gyvo padaro („Purpuriniai išsiskleidė metai“).
- kai negyvam daiktui suteikiamos gyvybiškos savybės
88
Hiperbolė
Hiperbolė – perdėjimas („mirti iš juoko“).
žodis ar žodžių junginys, kuriuos daiktas ar reiškinys perdedami, padidinimai (tūkstantį kartų sakiau)
89
TROPAI
TROPAI – žodžiai ar posakiai, vartojami perkeltine reikšme, siekiant sukurti vaizdingumą.
90
SINTAKSINĖS POETINĖS FIGŪROS
SINTAKSINĖS POETINĖS FIGŪROS – specialios sakinio struktūros, stiprinančios išraišką.
91
pakartojimas
Pakartojimas – žodžių ar sakinių pasikartojimas („vis dunda ir dunda...“).
tikslingas pakartojimas, jis veda į pačią prasmę.
92
paralelizmas
Paralelizmas – panašių struktūrų sugretinimas („Neužmigdys... Nenumarins...“).
dviejų reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymas sakinyje (tu - toks, aš - anoks)
93
Retorinis klausimasm sušukimas
Retorinis klausimas – klausimas be atsakymo („kodėl taip greit pabėgat?“).
Retorinis sušukimas – emocingas kreipinys („Pilie! Tu tiek amžių...“).
KALB
flashcards
Decks in class (4)
# Cards
